kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > Romantizmas ir realizmas

Čechovas


Antonas Čechovas (1860–1904) gimė Rusijos pietuose, provincialiame Taganrogo mieste prie Azovo jūros. Jo tėvas buvo baudžiauninkas, kurį dar jauną išpirko Čechovo senelis. Antonas Čechovas gyveno Maskvoje ir pamaskvėje, Melichovo sodyboje, o paskutiniais metais, sirgdamas tuberkulioze, – Jaltoje prie Juodosios jūros, kurios klimatas jam labiau tiko. Mirė Čechovas Vokietijoje, Badenvailerio kurorte ant žmonos, žymios Maskvos dailės teatro aktorės Olgos Kniper-Čechovos, rankų. Konstantino Stanislavskio trupė Dailės teatre pastatė didžiąsias Čechovo pjeses.
Čechovas turėjo keturis brolius ir seserį. Vyriausiojo brolio Aleksandro sūnus Michailas Čechovas (1891–1955) – teatro aktorius ir originalios vaidybos sistemos kūrėjas. Jis emigravo į JAV, kur jo vaidybos sistema buvo labai populiari, ir 1939 m. ten įkūrė aktorių mokyklą. 1932–1933 m. Čechovas vaidino ir Kauno Valstybės teatre, režisavo spektaklius, buvo įkūręs teatro vaidybos mokyklą.
Rašytojo kelią Antonas Čechovas pradėjo studijuodamas mediciną Maskvos universitete ir rašydamas trumpus humoristinius apsakymus bei feljetonus, pasirašydamas įvairiais pseudonimais – Čechontė, Žmogus be blužnies ir kt. XIX a. devintajame dešimtmetyje jis buvo vienas žymiausių Rusijos rašytojų humoristų. Tačiau pasaulinę šlovę pelnė kūriniais, persmelktais lyrikos ir melancholijos. Tai apsakymai, pradedant „Stepe“ (1888) ir „Nuobodžiąja istorija“ (1889), bei pjesės
Vyšnių sodas, Žuvėdra, Dėdė Vania, Trys seserys, kurias iki šiol stato žymiausi pasaulio, taip pat ir Lietuvos teatro režisieriai, tarp jų – Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, Oskaras Koršunovas ir kt.
Vėlyvasis Čechovas (maždaug nuo 1890 m. iki mirties) – itin sudėtingas rašytojas ir dramaturgas, kurio tekstus, regis, lengva versti į kitas kalbas, bet skaidrūs jie tik iš pirmo žvilgsnio. Šie kūriniai pasakoja apie modernaus žmogaus dramą – apie slogią kasdienybės naštą, apie galutinai nutrūkusį ryšį tarp artimų žmonių, apie būtinybę išsaugoti orumą, žlugus ateities viltims, apie dalykus, kurie, Tomo Venclovos žodžiais, „svarbesni už viltį“. Beje, komiškoji pasaulio pusė tebėra Čechovo kūrybiniame akiratyje – jis ne sykį pabrėžė, kad liūdnasis
Vyšnių sodas – taip pat komedija. Tačiau jei prisiminsime kitokias komedijas – Dantės (Dante) „Dieviškąją“ ir Balzako (Balzac) „Žmogiškąją“ – pamatysime, kad žodis „komedija“ gali apibūdinti ne tik juokingą pjesę, bet ir gyvenimo bei kūrinio prieštaringumą, kuriame nuobodulys pinasi su farsu, o meilės džiaugsmas – su gyvenimo rutina. Tokį Čechovą būtų sunku priskirti kokiai nors literatūros srovei arba krypčiai: jis yra ir paskutinysis didis realistas, ir modernistas, neskelbęs manifestų, nelaužęs tradicijos.
Apsakymai „Storasis ir plonasis“ (1883) ir „Žmogus futliare“ (1898) priklauso skirtingiems kūrybos laikotarpiams. Pirmasis – atvirai satyrinei krypčiai: jame išjuokiamas aklas rango ir padėties garbinimas. Šią dažną satyrinių kūrinių temą trumpučiame apsakyme rašytojas interpretuoja savaip: aukštesnis rangas čia įgauna fizinį pavidalą – stotą, o nelygybės dramą skaudžiai ir groteskiškai išgyvena tik žemesnio rango valdininkas. Tai, kad vaikystės bičiulis pranoko jį, plonąjį, ne tik kūnu, bet ir padėtimi, jam apkartina nostalgiškus prisiminimus apie kadaise buvusią bičiulystę. Antrasis apsakymas „Žmogus futliare“ – „mažosios trilogijos“ dalis. Į šią trilogiją dar įeina apsakymai „Agrastai“ ir „Apie meilę“. Visi jie pagrįsti „įrėmintu“ pasakojimu, – atsitiktinai susitikę žmonės pasakoja vienas kitam istorijas apie provincijos kasdienybės nutikimus.
Mažojo valdininko tema – senos ir XIX a. rusų kritikoje išaukštintos mažojo žmogaus temos atmaina. Pirmą kartą ją, kaip didelį rusų literatūros nuopelną ir rodomą jautrumą mažojo žmogaus skausmui, aptarė žymus kritikas Visarionas Belinskis, analizuodamas Aleksandro Puškino apysaką „Stoties prievaizdas“ (1829). Tai istorija apie stoties prižiūrėtoją Samsoną Vyriną, sugraužtą sielvarto, nes jo duktė Dunia, apgavusi jį, nežinia kur išvažiavo su gražuoliu husaru Minskiu. Samsonas Vyrinas bando ją susigrąžinti, bet Minskis jį atstumia. Vyrinas, manydamas, jog Dunią ištiko nelaimė, prasigeria ir miršta, nors atvažiavusi aplankyti jo kapo ponia Dunia su ponaičiais nė kiek neatrodo nelaiminga. Vėlesni kritikai atkreipė dėmesį, kad Vyrinas miršta ne tiek dėl to, kad ir mažasis žmogus gali išgyventi tragediją, kiek todėl, kad jis yra prastas gyvenimo pasakojimų skaitytojas: interpretuoja įvykius vadovaudamasis tik nuopuolio, atgailavimo ir atpildo schema (ant jo stoties sienų kabo parabolės apie sūnų palaidūną graviūros), o gyvenimas kur kas įvairesnis – siūlo laimingą pabaigą, kurios neįstengia numatyti ir suvokti skaitytojai.
Mažojo žmogaus vaizdavimo tradiciją kūrė Nikolajus Gogolis (apysaka
Apsiaustas, 1839), Fiodoras Dostojevskis (epistolinis romanas Vargšai žmonės, 1844–1845) ir kiti autoriai. Šiai tradicijai būdingas dėmesys ir atjauta „nematomam“ žmogui – smulkiam valdininkui, vos suduriančiam galą su galu, nei didvyriui, nei kūrėjui. Tiesa, šis mažasis žmogus visuomet yra tik vyras, kuris sukinėjasi nors ir nereikšmingoje, bet vis dėlto kokioje nors viešojo gyvenimo srityje. Moterys viešajame gyvenime nedalyvavo, ir jų „mažumas“ ar „didumas“ beveik nebuvo nei kultūros, nei literatūros reflektuojamas.
Čechovas, įžengdamas į šią tradiciją, ją keičia iš vidaus. Apsakymuose „Storasis ir plonasis“, „Žmogus futliare“ jis atskleidžia visai kitą mažojo žmogaus pusę. Graikų kalbos mokytojas Belikovas yra despotas, miestelio siaubas, gniaužiantis kiekvieną laisvą judesį, skurdų norą, menkiausią jausmo proveržį. Pasaulis, kurį Belikovas („Žmogus futliare“ veikėjas) atkakliai gina ir saugo, iš tiesų tragikomiškas, iškreiptas davatkiškumo proveržiais, valdžios ir instrukcijų nepalaiminto veiksmo ar elgesio smerkimu – įtartinas atrodo net mokytojas, važinėjantis dviračiu. Maždaug tuo pat metu (1892–1902) kitas rusų rašytojas simbolistas Fiodoras Sologubas rašė romaną
Mažasis demonas (ne visai tikslus 1992 m. vertimas į lietuvių kalbą – Nelabasis apsėdo), kurio pagrindinis veikėjas – taip pat grėsmingas mokytojas Peredonovas, įbauginęs provincijos miestelį.
Provincija – vieta, kurioje sustojęs laikas, kurioje niekas nevyksta, – yra ir daugelio kitų Čechovo kūrinių erdvė. Apsakymai „Nuobodi istorija“, „Namas su mezoninu“ (1896), „Jonyčius“ (1898), „Dama su šuniuku“ (1899), apysaka „Palata Nr. 6“ (1892), pjesės
Dėdė Vania (1896) ir Trys seserys (1900–1901) bei kiti kūriniai pasakoja apie pasaulį, kuriame garbė, siekiai, aistra užgesę, šeimos saitai sutrūkinėję. Juose vaizduojama kasdienybė, nuobodulys, rutina, kuriai priešintis reikia ypatingos atspirties, stojiškos laikysenos ir drąsos atsiverti poezijai. Drąsos, kurios kupini yra pjeses Dėdė Vania ir Trys seserys baigiantys veikėjų monologai.

Natalija Arlauskaitė
Antonas Čechovas. Proza.Antonas Čechovas 1889 m.

Ar žinote, kad...